1Kai atsisėdi pietauti su valdovu,
rūpestingai stebėk, kas prieš tave.
2Jeigu esi besotis,
dėk peilį sau prie gerklės!
3Netrokšk valdovo skanėstų,
nes tai apgaulingas maistas.
4Nenuvargink savęs norėdamas pralobti;
turėk sveikos nuovokos liautis.
5Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra!
Ūmai jie bus įgavę sparnus
ir tarsi erelis nuskridę į padanges.
6Nevalgyk šykštuolio maisto,
netrokšk jo skanėstų.
7Juk jis kaip plaukas gerklėje!
„Valgyk ir gerk!“ – sako tau,
nors jo širdis nėra su tavimi.
8Suvalgytą kąsnį tu išvemsi
ir veltui burną aušinsi mandagiais žodžiais.
9Nekalbėk su bukapročiu,
nes jis iš tavo protingų žodžių tik pasityčios.
10Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens
ir nė nesikėsink į našlaičių laukus,
11nes jų Atpirkėjas galingas,
jis apgins jų bylą prieš tave.
12Palenk savo širdį pamokymui,
o ausį – išmintingiems posakiams.
13Nedvejok bausti vaiko,
nes nuo plakimo rykšte jis nemirs.
14Iš tikrųjų turi jį plakti rykšte,
kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo.
15Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga,
tai ir mano širdis džiaugsis.
16Džiūgausiu visa širdimi,
kai tavo lūpos dorai kalbės.
17Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams,
verčiau kasdien pasižymėk pagarbia VIEŠPATIES baime.
18Iš tikrųjų tada turėsi ateitį,
ir tavo viltys nenueis niekais.
19Tad klausykis, mano vaike, būk išmintingas
ir vesk savo širdį tikru keliu.
20Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną,
nė su tais, kurie persivalgo mėsos.
21Juk girtuoklis ir rijūnas taps skurdžiais,
o dykaduoniavimas aprengia žmogų skarmalais.
22Klausyk tėvo, iš kurio gimei,
ir neniekink motinos, kai ji pasens.
23Įsigyk tiesos ir neparduok jos;
pirkis išminties, pamokymo ir supratimo.
24Doro žmogaus tėvas kupinas džiaugsmo;
laimingas, kuriam gimė išmintingas sūnus.
25Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina;
tedžiūgauja tavo gimdytoja.
26Mano vaike, pasitikėk manimi,
ir tavo akys džiaugsis mano keliais.
27Juk kekšė – gili duobė,
o svetimautoja – ankštas šulinys;
28be to, ji tyko iš pasalų savo grobio
ir daugina neištikimųjų skaičių.
29Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“?
Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi?
Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys?
30Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno,
tų, kurie eina tuštinti maišyto vyno.
31Nežvilgčiok į tą raudoną vyną,
kai jis švyti taurėje!
Taip švelniai jis teka žemyn,
32bet galų gale kerta kaip gyvatė
ir gelia kaip angis.
33Tavo akys matys keistus vaizdus
ir tavo širdis kalbės kvailus niekus.
34Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje,
tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje.
35„Buvau daužomas, – sakysi, – bet man neskaudėjo;
buvau mušamas, bet nejaučiau!
Kai tik pabusiu, vėl vyno prašysiu!“
